‘5 išprotėjimo stadijos’

I_6185

Palauk manęs. Ateinu. Atskrieju ant balto čiužinio, su dezinfekcinio skysčio kvapu. Aplink balta, tik minčių taškas didėdamas ryja paskui save šią tuštumą, daro ją prasmingą. Kur pradingai? Kodėl nebebėgioji mano kraujagyslėmis? Kodėl nebudini vidurį nakties? Prisimeni, anksčiau plepėdavome ištisas dienas, bet aplinkiniai taip ir nepajėgė toleruoti šios mūsų draugystės. Ar žinojai, kad visada Tavęs laukiau? Bet variklio alyva, pagal receptą, užlipino visus kelius į Tave. Aš vis dar laukiu. Šaukiuosi naktimis. Dažnai atsikeliu, nusibraukiu prakaitą, kuris sulipinęs mane su drabužių audiniais. Užsidegu cigaretę. Dūmų garvežiai blankiai keliauja į baltą nebūtį. Į nebūtį, kurią man skyrė valstybė. Nežinau, kiek laiko kartais taip prasėdžiu. Nebejaučiu net pelenų, ant melsvos savo odos. Laikas seniai įkalintas. Bet vidinis laikrodis, po dvidešimties metų išjudino savo apdulkėjusius ir surūdijusius krumpliaračius. Nejudrus akies lęšiukas keliauja pieštukiniu siūlu ant sienų, lubų, grindų. Minčių taškas. Prisiminimų gūsiais grįžta pamišėlių mokyklos laikai. Mokyklos, kurią ir pati baigiau. Taip, aš baigiau ją. Prisimeni katatonikus? Ar Daunus? O ar prisimeni Plekšnę? Jie liko mano galvoje, išliko prisiminimais, išdalino save. Gaila, kad jie negalėjo susipažinti su Tavimi. Jų žvilgsniai… Kaip Feniksai naktyje.

Palendu po dušu. Pagaliau riebaluotų plaukų sruogos užslinkusios ilgam ant mano veido tampa gyvos, atgauna savo būvį. Šalta srovė nuplauna prisiminimų prakaitą. Matau Tave. Kaip visada, nepasibeldei. Matau, kad slepi plieninius spąstus sau už nugaros. Jie skirti man? Ne, prašau, nereikia man viso to prikaišioti. Aš juk nekalta. Plekšnė pati krito. Aš jos nepastūmiau. Tai Tu tada mane sutrikdei. Eik šalin. Nereikėjo man Tavęs laukti.

Ranka siekiu oranžinio buteliuko. Dantytais judesiais sugebu sugraibyti keleto chemijos pasiekimų – tablečių. Jos slenka mano gomuriu, link finišo tiesiosios – skrandžio. Neriu į ledinį vandenį. Nebegirdžiu Tavęs. Spengia ausyse. Išplaukė meilė Tau… Embrioniška poza grimzdu į gelmę…

(2009.02.18)

II_6186

Tu kirbėjai mano širdy ir tiesei mano ranką prie plieno geležčių, turėjusių perverti man krūtinę. Tu plėšeisi, šūkaliojai, nedavei ramybės minty. Embriono poza nugrimzdau į tolimą gelmę, raukšlėjausi nuo laiko, nuo vandens osmoso šmosmoso.. Tirpau lyg cukrus karštoje mėtų arbatoje, įsisupau į bangų šėlsmą, bangos keterų pastogę. Šliuožiau savo užpakaliu per purslų platybę. Ramybė sumaištyje. Laivai, klegesiai, piratai. Sekiau jį. Ne Tave. Bėgdama nuo Tavęs sudariau nenumaldomą biologinę grandinę. Tu, kaip maitėda, rijai mane žvilgsniu, krauju pasruvusios akys plėšė mane į gabalus. Aš, kaip kokia lengva vėjo sesė – kregždė, laviravau jausmų sriuboj, viriau virtuvėj, kepiau širdies keptuvėj, bėgiojau maratoną stadione. Jis sėdėjo, ant bangos prieš mane. Kritau ant jo. To mažo stiklo žmogelio, žadinusio mane naktimis ir visada primenančio, jog miegočiau su viena atmerkta akim, nes spintoj slepiasi tas, kurio vardo niekas niekada nemini. Kas jis, tas, kurio vardo niekam nelemta sužinoti? Liko idile, palaidu balionu, bekraščiame danguje.

Visada mėgau Tavo pirštus. Kaip braukdavai jais man per stuburo liniją nugaroje. Kaip po to staigiai Tavo ranka smigdavo man į širdį, kita – į mintis, ir aš tapdavau tavo pakaliku, nerūdijančiu robotuku. Mechaniški judesiai būdavo visada plastiški, nes pamiršdavai suveržti mano sąnarius, kaip kokiam narkomanui, negavusiam nuolatinės savo dozės. Prisimeni, kaip liepei ir man vartoti? Tai Tu paimdavai mano ranką, kurio judesyje atsirasdavo tie chemikalai, kuriuos Tu suversdavai man į gerklę. Ir tada aš būdavau žaliu lėktuvėliu, bet nemanau, kad narkotikai taip mane paveikdavo… Viską darydavai juk Tu.

Bet tai buvo seniai… Kai dar širdy nebebuvo skylės, į kurią sugebėjai vėliau įkišti savo nutukusią subinę.. Minties pakalikė. Aš – Tavo pakalikė..

Tu – parazituojantis ąžuolas širdy..

(2009.02.19)

III_6188

Saulė kyštelėjo savo ranką per langą, kad pažnaibytų man už nosies. Ji vis dar nepamiršo, kaip ją terorizuodavau, kai kapštinėdavaus tetos sode. Beatodairiškas skausmas, alkūnes lyg kas būtų su replėm suspaudęs. Pakėlusi nevaldomą ir apsunkusią galvą matau, kad guliu ant grindų..

Kur Tu? Tu, parazite, kuris neleidžia man veikti pačiai. Tu atimi iš manęs viską, nebesijaučiu žmogus. Nepalikai man nieko asmeniško. Net ir viduriai, ir tie Tavo išvaikščioti, išminkyti. Pasitrauk. Meldžiu. Net ašaros, ir tos, kaip kempinės, tik nevalingai drėkina mano veidą.

Prisimeni, kaip žaisdavau sode? Teta visada po to gerdavo vaistus nuo astmos, nes gražiausias jos rožes, kaip ji sakydavo, išniekindavau. Nukirpdavau joms galvas ir paleisdavau į upelį, kad pasižmonėtų, pažintų pasaulį. Tada dar Tavęs nebuvo, bet iš savo veiksmų galiu spręsti, jog tada aš žinojau, kad Tu vieną dieną ateisi.

Buvo tyli diena. Kaip ir visada, apie naują, pamišėlišką dienos pradžią skelbdavo raktų skambesys. Išėjus į koridorių vien tam, kad po to eilinį kartą kelias valandas stovėtum kampe, ir kalbėtum su tuo, ko kiti net nemato, iškart užuosdavai ūkinio muilo ir dezinfekcinio skysčio kvapą. Tu vienintelis buvai tikras mano vyras. Mokykloje visi kiti bijodavo pro mane net praeiti. Apeidavo didžiausiu lanku. Aš lyg jų viduriuose slypinti milžiniška gyvenimo baimė, kurios jie net nebandydavo įveikti. Tas pats buvo ir čia. Prisimeni, kaip mes mėgdavome stebėti aplinkinius ir juos apkalbinėti. Kai kuriems, kaip katatonikai, viskas buvo nemotais. Jie net nesuprasdavo, kad jų kojomis žemyn žliaugia amoniaku atsiduodantis, net rustelėjęs ir visą naktį kaupęsis šlapimas. Kiti pamatę, jog mudu žiūrime, pradėdavo nervintis, siūbuoti, vieniems net trūkčiodavo galvos ar akys. Kitiems rausdavo ausys. Nors jie Tavęs nematė, bet jautė. Jautė Tavo šaltas rankas man ant liemens, jautė Tavo jėgą, kai bandydavau tau pasipriešinti. Plekšnė buvo kitoks. Net nematydamas jis sugebėdavo Tave nuraminti, kaip kokį virusą, įsitaisiusį kepenyje…

Štai kodėl Tu jo atsikratei, mano rankomis! Štai kodėl tada tapau dar vienu Tavo žaidimų objektu. Tu jo bijojai! Bijojai, kad Tavo vietą gali užimti jisai…

(2009.02.21)

IV_6190

Pirmyn, atgal.
Pirmyn, atgal.
Pirmyn, atgal.

Sudaužytos mentys. Skaudantys viduriai. Sūrumas burnoje. Krauju srūvantys riešai. Tu mane pastūmėjai į tai. Tu… Tik Tu..

Tablečių kalnas. Viena nuo išsekimo, kita nuo depresijos, kita nuo užkietėjusių vidurių, kita – raminamieji… Cheminė bomba, nemanai?

Padrikos mintys. Negaliu blaiviai mąstyti. Atsikeli, kaip koks degtukinis žmogus, ne tas judesys, ir kaulus atitinkantys degtukai vienas į kitą trekšteldami ima ir užsiliepsnoja. Sudeginimas gyvam, vietoj inkvizicijos, be kitų pagalbos, už blogus darbus. Už tai, kad buvai savimi. Bet aš savimi niekada nebūnu. Tad gal galiu jaustis saugi? Ar Tu ir vėl man kyštelsi koją? Leisi mano smakrui nusitėkš per visą žvyruotą kelią? Pilną šukių? Pilną vinių ir kitų, fizinį skausmą sukeliančių daiktų?

Vasaros diena. Naktį būta lietaus. Sėdžiu šiltame purvo klane. Stiklinė būtybė kelia savo galvą į šviesą, kaip ir aš rytais.. Ant veido metasi grotų šešėliai, suteikdami šiokį tokį iliuzinį skėtį nuo šviesos. Tik nežiūrėk per ilgai, rainelė užsiliepsnos.

Jaučiuos kaip iš džiovyklos išimtas medvilninis megztukas, sumažėjęs per kelis dydžius, ir pats save geliantis su aštriais plaukais, kaip akupunktūros adatomis. Kaip iš stiklainio ką tik ištrauktas agurkas, atsiduodantis actu, pavandenijusiomis akimis. Aš – pelė, kiniškos degtinės butelyje. Marinatinis prieskonis. Ranka, kaip milžiniškas rastas, nutiesia gyvybingai svarbų tiltą tarp manęs ir stalo. Rastas nebeišlaikys. Slysta stikliniu paviršiumi. Pirštai, kaip nevalingi grėblio dantys, sučiumpa stiklinę. Pusę gyvenimo vandens išsipila ant grindų. Vandenie, žemės ir visų gyvių maitintojau, maitink ir linoleumą, tą naftos vaiką, pražudžiusį šitiek pingvinų, pelikanų.. Maitink. Lūpų kampučius vos vos suvilgius šiuo pradvisusiu skysčiu, aš, kaip kokia sugeriamoji nosinaitė, tapau tokia šlapia, soti, pavandenijusi. Štiš, acto kvape. Tu, amoniako ir baisaus praeities košmaro padarinį. Keliauk klastingais kanalizacijos keliais.

Aš ieškau Tavęs. Laukiu, kada galėsiu Tau smogti. Bet Tu neateini. Buvai mano sapne. Tu juose miegojai, sumaišydamas visas pokerio kortas. Negi nori žaisti ASILĄ? Juk žinai, kad pralaimėsiu. Ieškau Tavęs. Bet net ir pėdos, kurių Tu neturi, atšalusios. Nebeleisiu Tau sugrįžti!

Antipsichozinė piliulė sumaišo Molotovo kokteilį mano skrandžio oloje… Teks atsigauti po sprogimo…

(2009.02.23)

V_6191


Jaučiuosi lipni, tarsi įstrigusi savo pačios gijose. Gliti tiršta masė. Mano ašaros. Kaip lengva kiro plunksna žemyn, į kriauklę, krenta kuokštai plaukų. Akvamarininės akys žvelgia iš už veidrodžio. Jos virsta iš pat akiduobių. Odos mėlis, kaip neoninė lempa apšviečia visą prakeiktą, pradvisusį tualetą. Viskas be durų. Niekada čia nesisėsk, nes nematoma kito išnara prilips pie Tavęs, taps tavo dalimi ir gers iš Tavęs kiekvieną sveiko proto lašelį.

Krenta plaukai. Kuokštuose žėri lengvo žemės kvapo persunktos nelaisvės dienos, kurios įsikniaubusios į kitų dienų atspalvius.. Kam reikia saulės, jei paprasta, stiklinė lemputė gali Tave sušildyti? Kam reikia tos žemės šilumos? Kvapo? Kad jaustum savo odą, o ne kito narelius…

Nesisėsk! Negi negirdi? Neversk ir manęs.. Surūdijusia peilio geležte lemtingai nukertu dar vieną plaukų sruogą.. Kriskit plaukai, amžiaus pakalikai. Įsigerkit į visas šio pastato sienų poras. Lai viskas kvėpuoja manimi. Aš – Jūsų gyvybė..

Tirštas kraujas tykši ant grindų. Lyg kas į ranką spaustų monetą, didelę metalinę rakštį. Lyg ją įrišinėtų, įsegtų man, kad visą gyvenimą man skaudėtų, o vieną dieną surūdijus ir ranką atimtų. Matyčiau, kaip mano gležna ranka irtųsi su mažais sparnais per dangaus platybes, kiltų, kol nebesimatytų, o paskutinėje finišo tiesiojoje, kaip koks balionas sprogtų, neatlaikęs slėgio…

Prisimeni, kaip vaikystėje traukiojome ežiukams kojas? Šį kartą nebetaip linksma, nes mano plaštaka – ežiukas. Smulkios šukės nevalingai įaugo į mano delną, kaip koke spygliai, auga čia, klesti.

Pliakšt, šmiakšt.
Pliakšt, šmiakšt.
Pliakšt, šmiakšt.

Melodinga kraujo muziką. Gaili spyglių aimana. Vargšė lemputė, o buvo tokia gera…

Perkreipta šypsena. Raudonosios šviesos signalas…

(2009.02.24)

Vienas atsakymas to “‘5 išprotėjimo stadijos’”

  1. laimikis Says:

    Sveikinu su blogu!🙂
    Tai testinis įrašas, bet atrodo, įleidžia😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: