‘*smėlio dėžė* mirusiai mūzai atminti ‘

Tavo protas – gražus, bet žodis gražus netinkamas.
Tavo akys – nuostabios, bet ne tame esmė.
Tu pats – prasmė, bet aš beprasmė.
Saulė šviesi – bet Tu šviesesnis.
Mėnulio dilimas, kaip Tavo nuvargusių akių užmerkimas.
Noriu rėkti, susiplėšyti save ir išmesti, tik nėra to, kas atgal surinks.
Surinks, kaip vaikas, gražią mozaiką, sudelios kaip Lego kaladėles.
Debesys artėja, lietus- taip pat, tik Tavo akys tolsta hyper aktyviu greičiu.
Tamsa pražūtinga, bet tuo pačiu ir nuostabi.
Švieti Tu joj, kaip gyvenimo prasmės raktas.
Krenti į gyvenimo verpetą, kaip plunksnelė.
Bet sugebi laviruoti praeity.
Kaip išplėštas knygos puslapis, esi blaškomas vėjo, bet tuo pačiu ir nepalaužiamas, kaip vanduo.
Tu pasieksi savo tikslą.
Suskaldysi uolą į šipulius, o Tavęs niekas nesuskaldys.
Liksi toks tyras ir gaivas.
Tik ašaros riedės upeliais, kai prasmės jau nebus…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: