Pasiklydęs laiškas’

Ar žinojai, kad gyvenimas nieko nepamiršta?
Nei rasomis pakvipusių žodžių šlapių, nei dangaus delnuos miegančių žvaigždžių.
Jis nepamirš, jog tavimi prasidės rytas ir užsibaigs nedėkinga naktis. Nepamirš, kad mes kaip plaštakės, kaip neramūs laumžirgiai ar dvi miegančios akys, šoksim aguonų lauke.
Tam aguonų lauke aš saulei prinokus, jos properšas saujomis rinksiu, bersiu tau ant veido mįslingas dienas.
Jis niekad nepamirš, kad aš kvepėsiu erdve, saldžia vanile alsuosiu ir nuskęst nebijosiu nepasiekus krantų.
Bet būk geras, niekada neskaičiuok ramunių žiedlapių jūros aide, geriau ieškok žmogaus, pasislėpusio už tavo išsidraikiusių plaukų, besiklausančio žemės tylos.
Ir niekada nebaidyk bitės, nutūpusios ant saulės prisigėrusio alyvos lapo ir miegančios vėjo šilumoj.
Sekime nuojautos pėdomis, kurios per sniegą veda.
Nubėkim atsinešti svajonės, ant sidabrinio juoko, kurią paslėpėm ąžuolo širdyje.
Rytais nubėkim basi per lietų, atsigerti šilo žemuogių kvapo, kuris pasako, jog tikro skausmo vertė, kaip vasarą ant medžių užsilikęs vasario šerkšnas.
Klausykimės tviskančiai žalios pievos maldos ir geidulingo nulaužto medžio skundo.
Žinok, marmuro dulkėmis į mus plūs palaima, kai mumis oš miškai ir kai į mus sutekės pavasariu ūžiančios upės.
Bet dabar rašyk man laišką pelenais, ant vėjo bangų raitais stiklo žirgais ir lauk vėjo delnų, ant savojo veido…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: