Vampyrai’

Vampyrai – mitų, folkloro ir maginės fantastikos būtybės, kurios egzistuoja gerdamos žmonių arba gyvūnų kraują (hematofagai), dažnai turinčios antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti į gyvūnus. Kai kuriose kultūrose yra mitų apie vampyrus ne žmones, o demonus ar gyvūnus, kaip šikšnosparniai, šunys ir vorai. Anot legendų vampyrai apibūdinami kaip nemirėliai – būtybės, prisikėlusios iš kapų ir siurbianti gyvųjų kraują, kad išgyventų. Taip pat manyta, kad vampyrai žudo tik naktį, nes saulės šviesa juos žudo. Vampyrą galima buvo užmušti tik pervėrus kuolu jo širdį. Esą vampyrai geba pasiversti šikšnosparniais ir išskristi. Todėl daug šių žinduolių būdavo žudoma. Paprastai žmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo. Aiškinama ir taip, kad žmogui iš pradžių visą kraują turi išsiurbti vampyras. Vampyrai dažnai apibūdinami kaip turintys nemažai įvairių papildomų galių ir charakterio bruožų, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra dažnas tautosakos, kino ir literatūros subjektas.

Vampyrizmas – kraujo gėrimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultūrose šis terminas atskleidžia tikėjimą, kad žmogaus kraujas suteikia antgamtiškų jėgų. Istorinė vampyrizmo praktika leidžia manyti, kad tai artima daug specifiškesnei formai – kanibalizmui.

Kito žmogaus kraujo gėrimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad būtų išgąsdintas priešas, tai taip pat gali atskleisti ir įvairius dvasinius tikėjimus. Vampyrizmo sąvoką kartais vartojama kalbant apie dėles, uodus, vampyrus (šikšnosparnius) ir kitus organizmus, kurie maitinasi kitų gyvūnų kūno skysčiais. Šis terminas apima ir tos pačios prigimties mitinius gyvūnus, įskaitant ir čupakabrą.

Bremo Stoukerio „Drakula“ –  XIX a. pabaigoje pasirodė siaubo genijumi vadinamo Bremo Stoukerio romanas „Drakula“, kuris pasakojo apie paslaptingą šiurpų Transilvanijos grafą, kuris iš tiesų buvo vampyras. Fantazijai peno turbūt turėjo legenda apie žiaurųjį Transilvanijos kunigaikštį Vladą Drakulą, kuris garsėjo savo žiaurumu – nepaklusniuosius smaigstydavo ant kuolų. Jo mirtis irgi buvo smurtinė.

Vaizdavimas filmuose –  Šiuo metu vampyrai yra dažni fantastinių ir siaubo filmų veikėjai. Filmuose yra išskiriama vampyrų jėga, žiaurumas ir nesužeidžiamumas. Jie apibūdinami kaip žiaurūs nakties padarai, bijantys saulės šviesos, nuo kurios pavirsta pelenais. Vampyrai taip pat bijo krikščioniškų simbolių: krucifikso ir šventinto vandens, kurie vampyrus nudeginą ar net sunaikina. Jie fiziškai beveik nesužeidžiami, išskyrus sidabrinius ginklus. Sugeba skraidyti, pasiversti rūku ar šikšnosparniu, lengvai naudoja įtaigą, priversdami žmones vykdyti jų paliepimus. XX a. pradžioje visuomenę „užvaldė“ vampyrų manija. Buvo sukurta daug filmų, daugiausia apie Drakulą.

• 1922 m. sukurtas „Nosferatum“ tapo tikru siaubo šedevru.
• Interviu su Vampyru – filmas apie vampyro Lui gyvenimą. Pasakojama kaip vampyrai paverčia kitus vampyrais, kur jie buriasi kaip elgiasi ir pan. Filmas apie virtimą vampyru, sukurtas 1994 m.

• Ašmenys, Ašmenys 2, Ašmenys 3 – filmai, apie pusiau vampyrą, sugebėjusį atsispirti kraujo alkiui ir žudantį kitus vampyrus.
• Bafi vampyrų žudikė – serialas apie vampyrų ir kitų pabaisų žudikę.
• BloodRayne – filmas, pagal kompiuterinį žaidimą, apie vampyrę, kuri, keršydama už motinos mirtį, žudo kitus vampyrus.
• Helsingas (Hellsing) – animacinis siaubo mini serialas.
• Požemio pasaulis (Underworld) ir Požemio pasaulis 2: Evoliucija (Underworld 2: Evolution) – filmai, pasakojantys apie vampyrų ir vilkolakių karą.
• Vampyrų karalienė (Queen of Damned) – filmas apie vampyrą, kuris savo muzika pažadino vampyrų karalienę.
• Van Helsingas – filmas apie šventąjį bažnyčos karį, kovojantį su pabaisomis ir Drakula.
• Saulėlydis (Twilight) – filmas apie vampyro ir mirtingosios meilę.

Etimologija – Angliškas vampire susidarė iš vok. Vampir, kuris susidarė iš ankstyvosios senosios lenkų kalbos žodžio wąpierz (vamper), kuris kilo iš senosios slavų kalbos žodžio oper (aper) (rus. упырь) arba senosios bažnytinės slavų kalbos žodžio „opiril“. Pagal slavų kalbininką Francą Miklošič žodis atkeliavęs iš kazanų totorių žodžio „ubyr“, kuris reiškia raganą.

Vampyrai ir senovinės kultūros –  Istorijų apie mirusiuosius, trokštančius kraujo, yra beveik visose senovinėse kultūrose visame pasaulyje. Vampyrų dvasios, vadinamos Lilu, buvo minimos ankstyvojo Babilono demonologijoje. Šie, moteriškos lyties demonai, atgydavo naktimis ir medžiodavo bei gerdavo naujagimių ir nėščių moterų kraują. Viena iš šių demonų, vardu Lilitu, žydų demonologijoje pavadinta Lilith. Lilitu/Lilith kartais dar vadinama visų vampyrų motina. Viename iš senovės Egipto mitų, deivė Sekhmet buvo apimta kraujo troškimo po žmonių žudynių ir pasisotindavo tik gerdama alkoholį, nuspalvintą kraujo spalva. Homero „Odisėjoje“, šešėliai, kuriuos Odisėjas sutiko, keliaudamas į požemių karalystę, buvo viliojami šviežiai paaukotų avinų krauju, taip Odisėjas pasielgė, kad prišauktų Tirėsijo šešėlį. Čigonų istorijos apibūdina strix, naktinį paukštį, kuris maitinosi žmonių mėsa ir krauju. Čigonų strix yra artimas rumunų vampyrui Strigoi, kuriam įtakingas buvo slavų vampyras ir albanų Štriga. Ankstyvoje slavų tautosakoje pažymima, kad kraugeriai vampyrai bijojo (bet nemirdavo nuo) sidabro ir sunaikinti juos įmanoma tik nukirtus jiems galvą ir įkišus ją tarp lavono kojų arba mediniu kuolu perveriant širdį. Viduramžių istorikai ir chronologai Walteris Map ir Williamas Niūburgietis XII a. užfiksavo anksčiausias anglų istorijas apie vampyrus. Daug legendose apie vampyrus atrandama panašumų į legendas apie sukubus ir inkubus. Populiariose vakarų istorijose vampyrai vaizduojami kaip nesenstantys (arba lėtai senstantys), intelektualūs ir mistiškai apdovanoti kitais atžvilgiais. Vampyras tipiškai turi didelę įvairovę žymių sugebėjimų.

Į tai įeina nežmoniška jėga ir atsparumas bet kokiems ilgalaikiams sužeidimams, įskaitant specifines išimtis. Buvo tikima, kad vampyrai neturi savo atspindžio, kaip tradiciškai tikėta, kad veidrodžiuose atsispindi siela, o blogio įsikūnijimas neturi sielos. Grožinė literatūra padidino šį tikėjimą, kai Bram‘as Stoker romane „Drakula“ pamini šią detalę, kai vampyras išmeta Harkerio skutimosi veidrodėlį per langą.

Liaudies tikėjimas vampyrais –  Atrodo, kad iki XIX a. vampyrai Europoje buvo laikomi greičiau šlykščiais monstrais nei ištvirkusiais vampyrais, išpopuliarintais vėlyvosios grožinės literatūros. Buvo tikima, kad jie paprastai prisikelia iš savižudžio, nusikaltėlio ar raganiaus lavonų, net pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai buvo tikima, kad pradinis vampyras taip „ gimęs iš nuodėmės“, galėdavo laisvai vaikščioti tarp nekaltų aukų. Buvo tikima, kad ne laiku ar arba žiauria mirtimi miręs žmogus taip pat atgims vampyru. Daugiausiai europiečių vampyrų mitai yra slavų ir rumunų kilmės. Slavų vampyrai Slavai, įskaitant europiečius nuo Rusijos iki Bulgarijos ir nuo Serbijos iki Lenkijos, gali pasigirti turtingiausia tautosaka ir legendomis apie vampyrus visame pasaulyje. Slavai atkeliavo iš Juodosios jūros šiaurinės dalies ir glaudžiai susibendravo su iraniečiais. Prieš VIII a. jie migravo šiaurėn ir vakaruosna, kur dabar ir gyvena. Krikščionizavimas prasidėjo beveik tuo pačiu metu, kai jie atvyko į savo naująsias žemes. Bet IX – X a. Rytų Ortodoksų Bažnyčia grūmėsi su vakarų Romos Katalikų Bažnyčia dėl viešpatavimo. Formaliai jos išsiskyrė 1054 m., bulgarai, rusai ir serbai pasilikdami ortodoksais, o lenkai, čekai ir kroatai pereina į Romą.

Šitas susiskaldymas lėmė didžiulius skirtumus vystantis supratimui apie vampyrus – Romos bažnyčia tikėjo, kad negendantys kūnai yra šventi, kai tuo metu Ortodoksų bažnyčia tikėjo, kad tai yra vampyrai. Į vampyrizmo priežastis įėjo gimimas su didžiąja taukine, dantimis ar uodega, pastojimas tam tikromis dienomis, netaisyklinga mirtis, atsiskyrimas, netinkami laidojimo ritualai ir t.t. Apsaugos priemonės būdavo tokios kaip, kryžius karste, užtvaro po smakru, kad sustabdytų nuo įkapių valgymo, drabužių prikalimas prie karsto dėl tos pačios priežasties arba kūno persmeigimas spygliais ar kuolais. Įrodymas, kad vampyras darbuojasi kaimynystėje, būdavo galvijų, avių, giminių, kaimynų mirtis, jei iškasti kūnai vis dar būdavo gyvojo būsenoje su naujai ataugusiais nagais ar plaukais, patinęs ar išsipūtęs kaip statinė, jei burnoje yra kraujo arba oda paraudusi. Tikėta, kad vampyrus buvo galima sunaikinti persmeigus kuolu, nukertant galvą (kašubai galvą kišdavo tarp kojų), sudeginant, pakartojant laidotuvių ritualus, apšlakstant kapa švęstu vandeniu arba egzorcizmu.  Rumunų vampyrai Pasakojimų apie vampyrus taip pat rasta ir senovės Romoje ir tarp suromėnintų rytų Europos gyventojų, rumunų (istoriškai žinomų kaip vlačai). Rumunija apsupta slaviškų valstybių, todėl nenuostabu, kad rumunų vampyrai yra panašūs į slavų vampyrus. Dabar jie vadinami strigoi, šitas terminas kilo nuo čigonų strix, kuris apibūdino žviegiančią pelėdą, o dar vėliau ėmė reikšti demoną arba raganą. Yra skirtingų strigoi tipų : strigoi vii yra gyvos raganos, kurios tampa vampyrais po mirties. Jos gali išsiųsti savo sielą, kad susitiktų su kitomis raganomis arba strigoi morti, kurie yra mirę vampyrai. Strigoi morti yra prisikėlę negyvėliai, kurie grįžta iščiulpti šeimos narių, kaimynų ir kitų gyvųjų kraujo. Žmogus, gimęs su didžiąja taukine, uodega, ne santuokoje, ar miręs nenatūralia mirtimi, ar prieš krikštijimą, buvo pasmerktas tapti vampyru, kaip ir septintas tos pačios lyties vaikas šeimoje, ar vaikas, kurio laukdamasi motina nevalgė druskos ar buvo nužiūrėta vampyro ar raganos. Ir žinoma, būti įkąstam vampyro taip pat reiškė pasmerkimą atgimti vampyru po mirties. Varkolakas, kuris kartais buvo minimas tautosakoje, buvo labiau artimas mitologiniam vilkui, kuris gali suryti saulę ir mėnulį (panašus į Fenrį normanų tautosakoje), ir vėliau buvo dažniau siejamas su vilkolakiais nei su vampyrais. Žmogus, kamuojamas likantropijos, galėdavo pasiversti į šunį, kiaulę ar vilką. Paprastai vampyrus pastebėdavo pirmiausiai jam užpuolus šeimos narius ar kitus gyvuosius, ar kai imdavo griauti daiktus namuose.

Buvo tikėta, kad vampyrai, taip pat ir raganos, būdavo patys aktyviausi šv. Jurgio dienos išvakarėse, naktį, kai visur paplisdavo visos blogio formos. Šv. Jurgio diena Europoje vis dar švenčiama. Kad vampyras guli kape, galėdavo išduoti skylės žemėje, nesuiręs lavonas raudonu veidu, arba jei viena koja būdavo karsto kampe. Gyvuosius vampyrus atpažindavo, kai bažnyčioje dalindavo česnakus – jų nevalgydavo tik vampyrai. Ieškant vampyrizmo užuomazgų, dažnai buvo atkasami kapai: vaiko po 3 metų, jauno po 5 metų, seno po 7 metų. Priemonės apsisaugoti nuo tapimo vampyru būdavo tokios kaip: taukinės pašalinimas ką tik gimusiam vaikui ir jos sunaikinimas, atsargus mirusiųjų kūnų paruošimas, lavono saugojimas nuo gyvūnų, spygliuotos laukinės rožės šakelės patalpinimas karste, česnakų pakabinimas ant langų ir jų prikaišymas ant galvijų, o ypač šv. Jurgio ir šv. Andriaus dienomis. Kad sunaikintų vampyrą, jį perverdavo kuolu, o vėliau nukertama galva, o į burną prikišdavo česnakų. XIX a. žmonės net šaudydavo į karstą. Sunkiais atvejais kūnas būdavo sudraskomas, gabaliukai sudeginami, o pelenai, sumaišyti su vandeniu, būdavo atiduodami šeimos nariams kaip vaistas. Čigonai ir vampyrai Net šiandien čigonai dažnai vaidina savo vaidmenį vampyriškuose filmuose ir grožinėje literatūroje apie vampyrus. Neabejotina, kad tam įtakos turėjo Bremo Stoukerio romanas „Drakula“, kuriame Szganijos čigonai dirbo Drakulai, perplukdant jo dėžes su žemėmis ir saugojo jį. Čigonai tradiciškai tikėjo, kad mirusiojo siela įžengia į panašų pasaulį kaip mūsų, tačiau jame nebeegzistuoja mirtis. Siela lieka šalia kūno ir kartai nori sugrįžti į jį. Čigonų mitai apie gyvus numirėlius paįvairino ir praturtino vengrų, rumunų ir slavų mitus apie vampyrus. Senieji čigonų namai, Indija, turi daugybę mitinių vampyriškų būtybių. Bhuta yra vyro, mirusio keista mirtimi, siela. Jis klaidžiodavo naktį aplink vis persikūnydamas į mirusiųjų kūnus ir užpuldinėdavo gyvuosius kaip vampyras ghoul. Šiaurės Indijoje galima rasti brahmaparušą, vampyrišką padarą su galva, apsupta žarnomis, o kraują gerdavo per kaukolę. Labiausiai įžymi indų dievybė, susijusi su kraujo gėrimu, yra Kali, kuri turi iltis, nešioja lavonų arba kaukolių girliandą ir turi keturias rankas. Jos šventyklos yra netoli kremavimo patalpų. Ji ir deivė Durga nukovė demoną Raktabiją. Kuris galėdavo atgyti iš kiekvieno išlieto kraujo lašelio. Kali išgėrė visą jo kraują, neišliedama nė lašelio ir taip laimėjo kovą, sunaikindama Raktabiją. Sara, arba Juodoji deivė, tai kita Kali forma, išlikusi tarp čigonų. Čigonai tiki, kad pagal Naująjį Testamentą trys Marijos nuvyko i Prancūziją ir pakrikštijo čigonę, vardu Sara. Jie vis dar atlieka tam tikras ceremonijas kiekvienais metais gegužės 24 d. viename Prancūzijos kaime, kur tai ir buvo įvykę. Kai kurie Juodąją deivę vadina Juodąja Kele arba Juodąja Kali. Vieni čigonų mitų vampyrai vadinami mullo (tas, kuris miręs). Tikėta, kad toks vampyras grįždavo ir darydavo vien pikta, čiulpdavo žmonių kraują (paprastai giminaičio, kuris buvo kaltas dėl mirties, ar neatitinkamai pasielgusio su mirusiojo daiktais, kuriuos paprastai reikėdavo sunaikinti). Vampyrės galėdavo sugrįžti, gyventi normalų gyvenimą ir netgi susituokti, tačiau vyrą mirtinai nuvargindavo. Kiekvienas, kuris paslaptingai atsirasdavo, kuriam trūkdavo vieno piršto ar turėjo gyvūnų bruožų ir pan., buvo laikomas vampyru. Net augalai, šunys, katės ar naminiai gyvuliai galėdavo virsti vampyrais. Moliūgai ar melionai per ilgai laikomi namie gali imti judėti, skleisti garsus ar net trykšti krauju. Kad išsilaisvintų nuo vampyro, žmonės kviesdavosi dampyrus (vampyro sūnus arba vampyro našlė), kad jį susektų. Kad apsisaugotų nuo vampyro, čigonai laidotuvių metu perduria lavono širdį medinėmis arba geležinėmis adatomis ir prideda metalo gabaliukų į burną, ausis, ant akių ir tarp pirštų. Jie taip pat įkiša gudobelę į lavono kojinę arba įkiša tarp kojų gudobelinį kuolą. Kitos apsisaugojimo priemonės būdavo tokios kaip: kuolų prismaigstymas į kapą, apipylimas verdančiu vandeniu, galvos nukirtimas arba lavono sudeginimas. Kiti senojo pasaulio vampyrai Senovės Graikijoje ir viduramžių Bulgarijoje tikėta, kad buvo demonas, vardu Lamija, kurio viršutinė kūno dalis buvo moters, o apatinė – sparnuoto žalčio, trokštantis kraujo (ypatingai moterų). Moravijoje vampyrai mėgdavo atsikratyti savo įkapių ir aukas užpuldinėdavo nuogi. Albanijoje, vienas iš vampyrų tipų, buvo žinomas Liogat, kuris prisikeldavo iš albano arba turko lavono. Jis būdavo su mirusiojo drabužiais ir aukštakulniais batais. Vienintelis būdas jį sunaikinti, tai nukąsti jo kojas, kad daugiau nebeatsikeltų iš savo kapo. Bulgarijoje tikėta, kad vampyras turi tik vieną šnervę, miega su atmerkta kaire akimi ir būtinai sulenkęs nykščius. Jie buvo kaltinami ir už galvijų marus. Naujasis pasaulis Actekų mitologijoje Civitateo yra vampyro gentainis, atsirasdavęs, kai mirdavo kilminga ką tik gimusi mergaitė. Meksikoje vampyrai vėliau būdavo atpažįstami pagal jų kaukolę, kuri neturėdavo jokių audinių. Karibuose vampyrai, Trinidade ir Tobage žinomi kaip Soucoyant, Jamaikoje Ol‘ Higue, Grenadoje Lugaru, dieną atrodydavo kaip senos moterys, o naktimis išsinerdavo iš odos ir tapdavo skraidančiais ugnies kamuoliais, kurie ieškodavo kraujo. Jie būdavo nepalankiai apimti prievartos troškimo, todėl juos nuvyti būdavo galima pabėrus saujelę druskos ar ryžių prie durų, kryžkelių ar netoli lovos. Tada vampyras priverstas surinkti kiekvieną grūdelį. Jie gali būti sunaikinti, jei prikaišoma jų oda druska, kuri sudegins juos jiems grįžus į ją iki ryto. Uolėtuose kalnuose vampyrai kraują iš aukų siurbdavo iš ausų su savo ilgomis nosimis. Brazilijoje vampyrai turi pliušu dengtas kojas.  Azija ir Ramusis vandenynas Indijoje (ypatingai pietinėje Ketalos valstijoje) vampyrai (žinomi kaip Yakšis) buvo gražios moterys, kurios viliodavo vyrus, kad juos nužudytų arba suvalgytų. Jos nemėgdavo geležinių objektų, o ypač religinių simbolių. Jas nužudyti buvo galima tik suvarius geležinę vinį į galvą. Jas taip pat buvo galima įkalinti medžiuose, naudojant pašventintus daiktus. Indija yra taip pat ir Vetalos gimtinė, šmėkliško vampyro, kuris gali atsiskirti nuo kūno, kad pasimaitintų. Japonų vampyrų mitai paliečia ir upių demoną Kapą. Tai – piktavališkas padaras, kuris gali tapti mirtinu priešu, arba švelnus padaras, kuris su neįtikėtinu įgūdžiu užgydytų sulaužytus kaulus, arba siaubingas pokštininkas. Jis gauna jėgos iš vandens, kuris yra jų galvos apvalioje įtraukoje, kuri pasvirs ir išlies vandenį, kai demonas pasisveikina tradiciniu japonišku nusilenkimu. Jo primityvus būdas siurbti kraują dažniausiai yra per išangę nei per kaklą. Žinomi japonų mitai apie Oni turi daug panašumų su vakarietiškais vampyrų mitais. Kiti japonų mitai pasakoja apie vampyriškas lapes. Kinų vampyras, šokinėjantis lavonas (jiangši), yra daug labiau panašesnis į zombį arba ghoulą, tačiau vis vien piešiamas kaip kraugerys. Filipinų tautosakoje Mananangal buvo vampyrė, kurios viršutinė kūno dalis galėdavo atsiskirti nuo apatinės dalies, ir galėdavo skristi, naudodama sparnus. Ji iščiulpdavo embrionų kraują. Tikėta, kad Asvang dieną buvo nepaprastai graži moteris, o naktį – baisus skraidantis demonas. Ji gyveno įprastai kaip ir žmonės, galėjo susituokti, turėti vaikų, nes dienomis buvo visiškai paprasta moteris. Malaizijos tautosakoje Penangalan buvo vampyras, kurio galva su nukarusiomis žarnomis, galėdavo atsiskirti nuo kūno. Pontianak buvo vampyrė, kuri siurbdavo naujagimių kraują, o kartais ir mažų vaikų ar nėščių moterų. Australijos aborigenų mitologijoje Jara Ma – Ja – Cho (Yara-Ma-Yha-Who) buvo vampyras su siurbtuvais ant pirštų, kuris visad aukų tykodavo figmedžiuose.

Pasiklydęs laiškas’

Ar žinojai, kad gyvenimas nieko nepamiršta?
Nei rasomis pakvipusių žodžių šlapių, nei dangaus delnuos miegančių žvaigždžių.
Jis nepamirš, jog tavimi prasidės rytas ir užsibaigs nedėkinga naktis. Nepamirš, kad mes kaip plaštakės, kaip neramūs laumžirgiai ar dvi miegančios akys, šoksim aguonų lauke.
Tam aguonų lauke aš saulei prinokus, jos properšas saujomis rinksiu, bersiu tau ant veido mįslingas dienas.
Jis niekad nepamirš, kad aš kvepėsiu erdve, saldžia vanile alsuosiu ir nuskęst nebijosiu nepasiekus krantų.
Bet būk geras, niekada neskaičiuok ramunių žiedlapių jūros aide, geriau ieškok žmogaus, pasislėpusio už tavo išsidraikiusių plaukų, besiklausančio žemės tylos.
Ir niekada nebaidyk bitės, nutūpusios ant saulės prisigėrusio alyvos lapo ir miegančios vėjo šilumoj.
Sekime nuojautos pėdomis, kurios per sniegą veda.
Nubėkim atsinešti svajonės, ant sidabrinio juoko, kurią paslėpėm ąžuolo širdyje.
Rytais nubėkim basi per lietų, atsigerti šilo žemuogių kvapo, kuris pasako, jog tikro skausmo vertė, kaip vasarą ant medžių užsilikęs vasario šerkšnas.
Klausykimės tviskančiai žalios pievos maldos ir geidulingo nulaužto medžio skundo.
Žinok, marmuro dulkėmis į mus plūs palaima, kai mumis oš miškai ir kai į mus sutekės pavasariu ūžiančios upės.
Bet dabar rašyk man laišką pelenais, ant vėjo bangų raitais stiklo žirgais ir lauk vėjo delnų, ant savojo veido…

Eero (Ernest Truely)’

43 m. Amerikietis, gimęs Čikagoje. Visą laiką gyvenęs Amerikos vakarų pakrantėje, įgijęs meno bakalaurą ir 7 m. JAV dirbęs meno mokytoju, 2008 m. persikėlė į Estiją ir tapo meno dėstytoju Estijos menų Akademijoje. Užsiėmimai: tapymas, piešimas, juostinė ir skaitmeninė fotografija, vaizdo instaliacijos. Taip pat dirba su keramika, medžiu ir metalu. Šis „Art-o-thlon‘o“ dalyvis neišskiria nė vieno iš menų – visi jam patinka vienodai. Beje, Eero lengvai galime pavadinti stebėtoju: jis filmavo ir fotografavo visus susitikimus su kūrybine grupe. Dalyvio anketoje Eero rašo, kad jam patinka stebėti, kaip kuriamas menininkų įvaizdis televizijoje. Eero – vienas nedaugelio menininkų, kuriems patinka varžytis dėl pripažinimo su kolegomis. Varžytuvių rezultatai jam netrukdo toliau bendrauti. Eero apie save yra sakęs, jog yra teisingas, sąžiningas ir net mielai dalinasi informacija su konkurentais. Jis moka išsisukti iš gyvenimo pateiktų nemalonių situacijų ir kaip rašo anketoje, išsprendžia bet kokias problemas. Kodėl Eero ryžosi dalyvauti menininkų realybės šou? „Nes jame pilna dramos, skandalo ir grožio“ Eero sako, kad nors jis pagal metus jau yra pagyvenęs (mums taip neatrodo), jaučiasi jaunas karjeroje ir pvz. visą naktį prašokęs, jis ramiausiai gali nueiti į studiją ir produktyviai kurti, o po to dėstyti paskaitas studentams. Sveikata nesiskundžia, yra vegetaras, o menų čempionato kūrėjų prašo jį vadinti Eero. Beje, Eero Lietuvoje liūdi, nes Estijoje liko dvi jo mylimos… katės.

Eero, 43. American, born in Chicago. Having lived all the time on the US West Coast, got his Bachelors Degree in Arts and worked as an art instructor in the US for 7 years, he moved to Estonia in 2008 and became an art instructor at Estonian Academy of Arts. He does painting, drawing, film and digital photography, video installations. He also does ceramics, wood and metal. This Art-o-thlon participant has no preferences in arts, he likes them all. By the way, Eero may be easily referred to as an observer: he filmed and took photos of all the meetings with the creative project team. In his Participant’s Form Eero writes he likes watching how TV develops artist images. Eero is one of a few artists who like competing with colleagues for recognition. Competition results are no communication barrier to him. Eero once described himself as honest, fair and even easy to share information with his competitors. He knows how to get away when faced with uncomfortable life situations and, as written in his Form, finds solutions to any problems. Why did Eero decide to take part in the artists reality show? Because it is full of drama, scandal and beauty. Eero says that though in terms of age-wise he is mid-aged (we do not think so) he feels to be young in terms of career and, for instance, having danced overnight he may easily go to a studio to create productively and instruct students afterwards. He is a vegetarian in good health and asks the creative team of the Championship of Arts to be referred to as Eero. By the way, Eero feels sad in Lithuania as he is missing his two… cats in Estonia.

Virtual performance is a term launched by an international artist-collective studying in Estonian Academy of Arts to describe their groundbreaking experiments in the field of performance art. The group’s objective is to examine and develop the means and spaces in which more physically tied performance art could intersect with the virtual world.

Virtual is usually understood as a simulation of reality. A common way to do a virtual or digital performance contains an artist’s real-time online-action and audience’s participation, both helped by technological interface. Online performance, however, often lacks artist’s physical participation – the basis of traditional performance art. Thus, the artist-collective decided to turn the whole situation upside down ending up with an interesting mind play: what if, for once, the starting point would be to turn the digital into analogue? To put it a bit differently: how could the virtual be simulated in the physical world? What resulted was a fascinating chain of processes where a physical exploration of the virtual became settled upon this Internet-site which once again turns the performances into virtual.

So far the most prominent performance of the artist-collective took place in public space in the heart of Tallinn in the spring of 2009. The Coffee In -cafeteria located in the main bus station of the city provided a space for the performance. As a central meeting point and lively passage of daily traffic the location enabled the group to reach different audiences. A play between two realities – the physical and virtual one – was carried out by setting up a computer screen on the cafeteria’s window. Different icons marked different performances which could be selected by the audience themselves. If in common language virtual tends to be used in reference to things that mimic their real equivalents, the performance in question turned this composition the other way around: a glass window imitated the computer screen, an arrow-shaped piece of cardboard mimicked the cursor and the wavelike movements of the performers served as a screensaver. A variety of online activity from Internet-game to Facebook and online-dating were offered in the form of site-specific and time-bound performances involving both the artists’ and audiences’ physical appearance.

‘*Dievo remix’as*’

Mintys skrajoja, akys blaškosi,
Šypsenos blaškosi, dantys barška,
Visi išjudinti, visi gyvi.
Muzika skrenda, mosuoja sparnais,
Jaučia pasipriešinimą vėjui
Ir Mūsų ausims.
Skrenda link palaimos vartų,
Link aukščiausiojo taško.
Link spindinčio nežemiška šviesa,
Turinčio nežemiško proto.
Ten skraido išminties deivės,
Lyg kokios sekretorės,
Nes niekam nevalia kištis
Į aukščiausiojo reikalus.
Aš viena iš tų dvasių,
Kuri yra arčiausiai iš visų,
Bet kol kas dar labai toli.
Dar tik kelyje pas jį…

‘*smėlio dėžė* mirusiai mūzai atminti ‘

Tavo protas – gražus, bet žodis gražus netinkamas.
Tavo akys – nuostabios, bet ne tame esmė.
Tu pats – prasmė, bet aš beprasmė.
Saulė šviesi – bet Tu šviesesnis.
Mėnulio dilimas, kaip Tavo nuvargusių akių užmerkimas.
Noriu rėkti, susiplėšyti save ir išmesti, tik nėra to, kas atgal surinks.
Surinks, kaip vaikas, gražią mozaiką, sudelios kaip Lego kaladėles.
Debesys artėja, lietus- taip pat, tik Tavo akys tolsta hyper aktyviu greičiu.
Tamsa pražūtinga, bet tuo pačiu ir nuostabi.
Švieti Tu joj, kaip gyvenimo prasmės raktas.
Krenti į gyvenimo verpetą, kaip plunksnelė.
Bet sugebi laviruoti praeity.
Kaip išplėštas knygos puslapis, esi blaškomas vėjo, bet tuo pačiu ir nepalaužiamas, kaip vanduo.
Tu pasieksi savo tikslą.
Suskaldysi uolą į šipulius, o Tavęs niekas nesuskaldys.
Liksi toks tyras ir gaivas.
Tik ašaros riedės upeliais, kai prasmės jau nebus…

‘Aš ir kalnai’

Kalnai. Tikras ramybės kampelis. Vandens čiurlenimas juose yra tikras stebuklas. Tas teškėjimas. Jis jau neerzina, o ramina ir hipnotizuoja kaip muzika, parašyta gyvenimo..
Kalnai gražiausiai atrodo pavasarį. Visoje žalumoje išlenda tik baltos ir didingos viršūnės. Jos tarsi broliai milžinai semia gamtos išmintį ir ta šviečianti baltuma, tartum rodo savo senąją išmintį, kauptą amžių amžius. Dabar suprantu, kokį adrenaliną jaučia alpinistai, įlipę į kalną, užkopę į pačią viršūnę. Adrenalinas, pasiekus tikslą, yra beribis. Jis užlieja visą kūną, smegenų ląsteles, net kojų nagus. Tada imi norėti vis daugiau ir daugiau, bet reikia palaukti, susilieti su kalnu ir pasakyti jam, kad jis dar palauktų Tavęs, palauktų dar vienos Tavo pergalės. Nesvarbu, ar ji bus greitai, ar ne. Kalnas moka laukti, jis nemoka būti vienas. Vis tiek iki Tavosios pergalės bus dar pergalių, bet Tavoji atrodys didingesnė, nematomu, bet dvasiniu lobiu, kurį reikia atrasti. Bus daug paslydimų, pūslių ant pirštų, bus pavargusios kojos ir visas kūnas, bet viršūnėje Tau į tai bus nusispjaut.
Pats didingiausias ir labiausiai spindintis lobis bus pirmasis kalnas, su kuriuo Tu susilieji kiekvieną kartą apie jį mąstant. Abudu tampat viena visuma, vienu kūnu ir siela. Visą laiką Tu jį matysi prieš akis ir galėsi didžiuotis. Nesvarbu, kad kalnas jau turi draugų, Tu nejauti pavydo, kad kitas alpinistas, kitas žmogus į jį įlipo anksčiau negu Tu. Mūsų visų jausmas vienodas, svarbiausia tai, kaip Tu jį išgyveni, kaip Tu jį patiri.
Man gaila žmonių, kurie negali dalintis tuo džiaugsmu, gaila, kad tie, kurie lipo, neatrado savo lobio, neatrado taip, kaip aš ir daugelis kitų. Bet manau, kad kiti tą lobį atras. Atras ir didžiuosis, kad jį turi, kad jį atrado, kol dar nėra vėlu, kol dar gali kvėpuoti. Kol dar gali išgerti lašelį oro. Kol dar gali, o toliau- jau nesvarbu…

[2006.10.09]

‘*kažkada seniai seniai…*’

Mūsų mirtis- tai mūsų pradžia.
Mūsų gimimas- tai mūsų pabaiga.
Mes patys- niekas.
Visi kiti- prasmė.
Skirta mums.
Žvilgsnis- tai veidrodis.
Veidrodis- tai atspindys.
Atspindys- tai dirbtinumas.
Dirbtinumas- tai atkartojimas.
Atkartojimas- tai pradžia.
Pradžia to, kas buvo
Ir ko nebus.

‘…sibirskas?…*mano sapnas*’

Jis tiesė savo gležnas rankas į viršų, o išsisunkantis karštis prakaito pavidalu nusėdo dideliais lašais ant jo pilkos odos. Dėl kriaušlės duonos jis išvirto iš lovos, kojos nebelaikė, jis nebeįstengė daugiau eiti. Milžinės akys buvo įdubusios ir apgaubtos paslaptingais, kažkada buvusiais akių vokais. Plaukai, kaip nuvytę gyvybės trokštantys daigai, vos sudygę turėjo žūti. Atrodė, kad žiūri į eksponuojamą skeletą, tokį bedvasį, tokį bekūnį. Negalėjai suprasti, kur prasideda jis, kur baigiasi.. Jo maža širdelė slėpėsi po išsikišusiais šonkauliais. Išsišokusios kraujagyslės atrodė, kaip išsiraigiusios medžio šaknys. Jis bandė paimti tą nelemtą duonos kriaušlę, bet mirtis jį spėjo pasiglemžti greičiau. Visi kiti nebekreipė į jo kūnelį dėmesio. Jie ginčijosi dėl tos gyvybę atimančios duonos kriaušlės. Ji galėjo tam mažam stebuklingam berniukui suteikti dar gyvybės.. Aplink viskas atšalo, neliko užuojautos ir žmogiškumo. Viskas virto dulkėmis ir buvo nupūsta vėjo…

‘Mano sąsiuvinužis ir trintukėlytis’

Mano sąsiuvinužis ir trintukėlytis,
Vienas mažučiukas, kitas raudonlytis.
Lėkė tušinukėlis po paraštes raudonlytes,
Mėlynas raidytes prabėgdamas paliko.
Mano sąsiuvinužis ir trintukėlytis,
Pildėsi skubėdamas parašyt eilužę.
Trynė trintukėlis mėlynas raidytes,
Švietė sąsiuvinužis, kaip graži lempytė.
Mano sąsiuvinužis ir trintukėlytis,
Barstė melsvas raidytes, kaip šviesias lempytes.
O po to jas trynė, kaip koks traukinužis,
Važinėdamas per šviesius laukužius.
Mano sąsiuvinužis ir trintukėlytis,
Trynė trintukėlytis, palikdamas linijytes.
Švietė lapužėliai, vėl balta šviesuže,
Laukė vėl naujųjų, gražių žodžių mūšių.

Best photos ever’

mau